Jie taip pat baigs mokyklą. Vaidmens parinkimas #3
Istorijos iš Lietuvos mokyklų, padedančios pažinti vaikų ir savo gebėjimus
Esu kuriantis praktikas, turiu galimybę tyrinėti įvairaus amžiaus moksleivių minkštuosius gebėjimus - komandinis darbas, asmeninis augimas, lyderystė, grįžtamasis ryšys. Mėgstu fiksuoti vaikų ir savo patirtus išmokimus ir iš jų mokytis.
Žemiau yra istorija apie muštrą mokykloje ir baimę klysti.
“Sakinio dalys”
Vinco Kudirkos progimnazija, Kaunas
Vinco Kudirkos progimnazija, trečia klasė ir aš. Nustebino tai, kad vos tik įėjus pas mokinių klasėje vyravo kapų tyla, mokytoja sėdėjo prie savo stalo ir buvo įnikusi į mokinių taisomas užduotis.
- Vaikai Jūsų laukia. – tarstelėjo ji. – Čia jūsų erdvė, aš turiu darbų, tad į veiklas neįsitrauksiu. – ji vėl įniko į namų darbus.
Klasėje suolai buvo sustumdyti į saleles, sujungti po du, didžioji dalis vaikų sekė mano veiksmus, tik vienas priekyje priešais mokytojos suolą sėdintis berniukas buvo palinkęs ties užduotimi. Supratau, kad darbo ratą teks formuoti šioje menkoje erdvėje, nors prieš užsakant mano atvykimą į mokyklą buvome sutarę, kad edukacija klasėje - sunkiai įmanoma.
- Pastumkime stalus prie sienų, kėdės sudėkime ratu ir keliaukime į veiklas. - tariau mokiniams ir ėmiausi erdvės paruošimo darbų. Vaikų žvilgsniai nukrypo mokytojos link.
Pastaroji nežymiai linktelėjo galva. Mokiniai ėmė dirbti, išskyrus tą, kuris sėdėjo priešais mokytoją ir darė užduotis. Berniukas kartas nuo karto žvilgtelėdavo per petį į besidarbuojančius bendraklasius, atsidusdavo ir tyliai ragindamas mokytojos vėl palinkdavo ties knyga.
- Matas neprisijungs. – tarė mokytoja. – Jam reikia padaryti namų darbus ir šiandien jis elgiasi negerai.
- Supratau. - Norėjau sakyti, kad tai yra nesąžininga Mato ir visų vaikų atžvilgiu, bet aštrus mokytojos žvilgsnis surakino lūpas. Tą akimirką į mane žvelgė arti šešiasdešimties artėjantis laiko mašina iš viduramžių inkvizicijos laikų į dabartį persikėlęs inkvizitoriaus persikūnijimas.
Iškart paleidau šį žvilgsnį ir grįžau į edukacijai vaikų paruoštą ratą. Ratas veikiau panašėjo į suspaustą kiaušinį ir vaikai vienas prieš kitą sėdėjo daugiausiai keturių metrų atstumu.
Visada neformalaus švietimo edukacijos lauke naudoju rato metodiką. Bet kurioje erdvėje su užsiėmimų dalyviais ratu susistatome kėdes idant nei man, nei dalyviams nebūtų kur pasislėpti. Kai sėdime suoluose, stovime už tribūnų ar kitų didesnių daiktų, esame lyg savo tvirtovėse, kurias sunku suardyti, o ratas neturi užaštrintų kampų ir įpareigoja veikti iškart.
Susiradau rate kėdę ir apžvelgiau trečiokus. Vaikai muistėsi ant kėdžių, bet išlaikė mano dėmesį. Rato viduryje padėjau dėžę su rašikliais ir statybinės lipnios juostos ritinėliais. Vieną jų paėmiau į rankas, atplėšiau nedidelę juostą, susiradau ryškesnės spalvos rašiklį ir spausdintinėmis raidėmis užsirašęs savo vardą, jį užklijavau ant krūtinės.
Paprašiau to paties padaryti mokinių. Keletą minučių stebėjau, kaip mokiniai strimgalviais puolė prie priemonių dėžės, kaip bandė dalintis keletą lipnios juostos ritinėlių, kaip plėšė juostą, rašė ir nepavykus vėl tai darė, o paskui pasigirdo prislopintas beldimas į stalą. Jis kažkiek priminė tolimą geno kalenimą į medį, bet, nors ir buvo duslus, darė savo poveikį.
Garsas lygis erdvėje rimo, aš pastebėjau, kad garso šaltinis sklinda nuo mokytojos stalo, kuri nepakeldama akių nuo taisomų namų darbų, viena ranka kažką rašikliu rašydama į sąsiuvinius, kita sugebėjo belsti ir taip suvaldyti klasę.
Klasės garsui vėl pasiekus sekmadieninių šv. Sumos mišių pradžią, beldimas į stalą liovėsi.
- Kas jau užsiklijavo vardus ant krūtinės kaip aš? - paklausiau mokinių. Į viršų pakilo rankų tuntas.
- Kas dar šioje užduotyje turi iššūkį? - pamačiau kelias rankas ir nuskubėjau padėti šiems
mokiniams peržengti pirmą paprastutį edukacijos barjerą.
Mokytoja toliau taisė namų darbas, priešais ją sėdintis Matas vis dažniau žvalgėsi per petį.
- Užsiklijavome vardus, dabar metas susipažinti. – iš rato centre stovinčios rašiklių dėžės paėmiau pirmą pasitaikiusį pieštuką . – Čia yra stebuklingas mikrofonas, kas jį laiko rankoje, tas ir kalba. Kiekvieno prašysiu pasakyti savo vardą ir prie jo pridėti tokią pat daiktavardį iš kokios raidės prasideda jūsų vardas. Ar aiški prisistatymo užduotis?
Klasėje nuvilnijo „Taip“, „Ne“, „Nelabai“ žodžių banga, po kurios tapo aišku, kad geriausias aiškinimas yra tas, kai aiškinama, remiantis pavyzdžiu.
- Pavyzdžiui, Andrius arbūzas ,- kai kur pasigirdo juokas . - Arba Andrius arbatinukas.... Andrius arklys..... Andrius asilas...
Pridedant vis daugiau pavyzdžių prie vardo, emocija klasėje vis stiprėjo. Iš vaikų akių buvo galima suprasti, kad metas paleisti stebuklingąjį mikrofoną į jų rankas. O tada prasidėjo: Ugnius ugnis, Luka liepa, Erikas elnias, Saulius Supersajanas, Barbora birbynė, Kajus koja, Saulė simbolis, Jonas jūra ir taip toliau.
Grupės prisistatymas vardus papildant asociatyviniais žodžiais tetruko tik keletą minučių, bet mums visiems, išskyrus mokytoją ir Matą, suteikė išorinės laisvės.
Prisistatymui pasibaigus, atėjo metas keliauti į kitą užduotį, kuriai buvo reikalinga erdvė. Kadangi mūsų ratas labiau priminė kiaušinį, o ne apskritimą, žinojau, jog eilėje laukiantis žaidimas pirmiausia taps iššūkiu mokytojai, o tik paskui mokiniams.
- Kokie puikūs jūsų visų vardai ir jūsų sugalvoti žodžiai, - po prisistatymo kreipiausi į vaikus. - Tuoj keliausime toliau į kitas veiklas, bet prieš tai mums reikia susitarti kaip grupei, kokių taisyklių užsiėmimo metu turėtume laikytis?
Klasė nuščiuvo.
Man prieš akis ant klasės sienos šalia visai šalia durų kabojo dideliu šriftu išrašytos taisyklės „Kalbėti po vieną, Netriukšmauti, Gerbti vienas kitą, Kelti ranką.....“
- Tai, kokių susitarimų turime laikytis? - dar kartą paraginau kalbėjimuisi vaikus. - Blogų variantų šiame susitikime nėra.
Po minutės pakilo ranka.
Klausyti mokytojo.
Vėl pakilo ranka.
- Gerbti vienas kitą.
- Netriukšmauti.
- Dirbti grupėse.
Mostelėjau ranka, ragindamas tęsti.
- Baigus darbą susitvarkyti darbo vietą.
- Klausyti mokytojo.
- Nebijoti klausti.
- Nesimušti.
Kai paskutiniai susitarimai buvo išsakyti, reikėjo juos užfiksuoti.
- Čia yra mano stebuklingas rašiklis. – iš džinsų kišenės išsitraukiau nematomą parkerį. – Kiekvienas tokį turi. Išsitraukime visi.
Vaikai padarė tą patį, kai kur grupėje atsirado nematomus rašiklius tyrinėjančių vaikų.
- Dabar imame rašiklius į dešinę arba kairę rankas, į tas su kuriomis rašote pamokose ir namie ir suraitome savo parašą bei siunčiame jį aukščiausią ministeriją. – lėtais judesiais ore parašiau savo parašą ir baigęs šį darbą staigiu mostu kilstelėjau ranką aukštyn.
Mokiniai padarė tą patį.
- Tai dabar išsiuntėme savo parašus į aukščiausią ministeriją, kuri mus nuo šiol stebės ir nustos mus matyti tik tuomet, kai pasibaigs susitikimo laikas ir atsisveikinsime su ja, - paaiškinau vaikams.
Kai kurie vis dar gaudė veiksmo logiškumą ir reikalingumą, buvo grupelių tarpusavyje besikalbančių pusbalsiu, buvo ir tylenių, kuomet nuaidėjo balsas „Pauliau!“. Po vis dar aidinčio vardo ore, Paulius nutilo. Tarsi Paulius būtų elektros laidai, kuriuos prieš sekundę sutraukė galingas oro gūsis.
Pažvelgiau į prie stalo sėdinčią mokytoją - ši ir toliau nepakeldama galvos taisė vaikų užduotis. Su klase privalėjau žengti žingsnį toliau ir paaiškinęs savęs tyrinėjimo užduoties „Tie, kurie...“ taisykles, įsitaisiau ant kėdės.
Žaidimas „Tie, kurie...“ pasižymi nevaldoma ekspresija. Žaidimo vedantysis stovi rate ir sako savo pomėgį, pavyzdžiui, „tie kurie mėgsta ledus“. Tie dalyviai, kuriems patinka ledai, sėdintys ant kėdžių, išgirdę vedančiojo frazę, turi atsistoti ir atsisėti kitoje vietoje. O žaidimo vedantysis turi rasti kėdę sau.
Žaidimas tęsiasi toliau, kai vienas dalyvis lieka rato viduryje ir vėl užduoda grupei teiginį, prasidedantį fraze „tie, kurie...“
Šis metodas išjudina, rodos, visai nepajudinamus grupės dalyvius. Ir kuo ilgiau žaidžiamas šis žaidimas, tuo gilesnis vyksta susipažinimas su žaidimo dalyviais. Tądien Kaune po septinto žaidimo vedančiųjų pasikeitimo, triukšmo lygis tiek pramušė iš anksto nusistatytus susitarimų metu, kad mokiniai negirdėjo nei pratiso mokytojos kalenimo rašikliu į stalą, ar vardo monotoniško sakymo.Mokytojos ir mano žvilgsniai susitiko vaikams besikeičiant vietomis įvardijant kompiuterinius žaidimus. Atlaikiau viduramžių inkvizitorės žvilgsnį suprasdamas, kad, anot jos, jau reikėtų valdyti atsiradusį triukšmo lygį, priešingu atveju į šią veiklą įsiterps tiesioginis valdymas.
Sustojome pačiame žaidimo įkarštyje. Vaikų akys rodė, kūno kalba, keliamos rankos sakyte sakė, kad šią veiklą dar galėtume tęsti, bet ramybės dėlei, geriau sustoti dabar.
- Užtenka, galėsite žaisti vieni patys be manęs. Dabar pasukame mygtukus ir įjungiame fantaziją . – prie dešiniojo smilkinio suktelėjau ranką. – Ir išvardijame bent penketą vaisių pavadinimų.
Vaisiai pasipylė kaip lietus. Galiausiai palikome penketą „apelsinas, bananas, ananasas, obuolys, kriaušė“.
Vaikai sėdėjo ratu, tad pradėjau paskirstymą grupėmis: apelsinas, bananas, ananasas, obuolys, kriaušė; apelsinas, bananas, ananasas, obuolys, kriaušė; apelsinas.....
Baigęs skaičiavimą, perklausiau, ar visi įsiminė, koks vaisius yra. Užuomaršų nebuvo.
Išėjau iš rato, atsistojau šalia mokytojos ir paprašiau prie manęs susirinkti visų apelsinų. Sugūžėjo penketą vaikų. Nuėjau į kitą klasės kampą ir paprašiau prie manęs susiburti ananasų. Vėl penki. Likusiuose laisvose klasės vietose suformavau dar tris grupes ir baigęs paskirstymą, turėjau penkias nelabai grupių sudėtimi patenkintas komandas.
Mergaitės nenorėjo būti kartu berniukais ir atvirkščiai, prasidėjo tylus, rezistencinis pasipriešinimas, kurį išdavę ištįsę veidai ir ilgesingi draugų ir draugių žvilgsniai skrodžiantys visą klasę.
- Papildykime susitarimą. – kreipiausi į nusivylusią minią. - Kad ir kas bebūtų, kad ir su kuo man dabar tektų dirbti atliekant užduoti, man reikia žinoti, kad po užduoties komandos vėl pasikeis. Ar gerai?
Kai kur linktelėjo galvos, pasigirdo disonansinis „Taip“, „Gerai“.
Pagavęs šį momentą iškart išsitraukiau iš dešinės džinsų kišenės nematomą rašiklį, paraginau ir kitus tai padaryti ir susitarimas bendru pritarimu šviesos greičiu buvo perduotas Aukščiausiajai ministerijai.
Nuraminus mokinių aistras dėl atsitiktiniu būdu sudarytų grupių, liko tik paskirstyti užduotis ir pradėti veikti. Mokytoja vis dar taisė namų darbus, Mantas vis sunkiau nusėdėjo suole. Ankstesnėje, prieš veiklas gautoje realybė bausmė buvo atliekama ne laiku ir ne vietoje.
- Nuo šiol jūs būsite tam tikri svarbūs sakinių elementai, - pasakiau vaikams ir kiekviena grupė gavo po lapelį. Ant lapelio buvo užrašytos sakinio dalys „veiksnys kas?“, „tarinys ką veikia?“, „pažyminys koks? ,kokia?“, „laiko ir vietos aplinkybės kur ir kada?“, „skaitvardis kiek“.
Garsiai perskaitę savo grupių pavadinimus, mokiniai išgirdo iš mokytojos repliką, kad dar „trečioje klasėje“ nesimokė kai kurių sakinio dalių kaip laiko ir vietos aplinkybių ar skaitvardžio.
Bet vaikai ir taip lengvai įvardija vietas, laikus ir skaičius! Nebūtina remtis vien tik bendrojo lavinimo programa, kai kalba eina ir apie bendrą vaikų žodyną.
- Kiekvienas vaikas ant lapelių turi parašyti kuo daugiau savo grupei priklausiančių kalbos dalių - pradėjau aiškinti užduotį. – Jei esu „veiksnys kas“, imu vieną lapelį ir rašau žodį, kuris atsako į klausimas kas. Koks tai žodis gali būti?
- Traktorius, - pasakė kažkuris mokinys
- Teisingai, traktorius – užrašiau žodį ir padėjęs jį šalį, paėmiau kitą lapelį - Koks dar žodis?
Vėl išgirdau pavyzdį.
Vėl užrašiau žodį.
Vėl padėjau lapelį į šoną primindamas, kad lygiai taip pat reikia elgtis ir esant kitų sakinio dalių grupėje. Laiko ir vietos aplinkybių grupė paklausė, o kaip jiems derėtų atlikti užduotį, nes jie yra du. Patikslinau, kad „laikas“, pavyzdžiui, rytoj, šiandien ir panašiai, rašomas ant vieno lapelio, o ant kito rašoma „vieta“ , pavyzdžiui, „Mėnulyje“, „Šiauliuose“, „Kaune“, „namuose“.
Prieš pradedant atlikinėti užduot dar kartą perklausiau, ar viskas aišku. Nesuprantančių nebuvo, tad sekančias tris – penkias minutes mokiniai dalyvavo savotiškame daugiau parašyti reikalaujančių žodžių turnyre.
Laikmačiui sustabdžius užduotį, kiekviena grupė turėjo po šūsnį užrašytų lapelių. Pasigirdo kalbų, kad „dabar skaičiuosime, kas parašė daugiau“, kad „už tai mokytoja rašys įvertinimus“, tačiau šio proceso nebuvo.
Paprašiau mokinių padėkoti vienas kitam už darbą grupėse, suspaustoje erdvėje susiradau daugiau vietos ir tariau:
- Kviečiu vieną mokinį iš „Veiksnio grupės Kas“!
Konkreti mokinių komanda susižvalgė, bet niekas nedrįso eiti pirmas.
Teko paraginti.
Galiausiai iš keturių berniukų ir vienos mergaitės grupės buvo išstumta Milda. Kai ji atėjo prie manęs, laisvą sakinio dalių atranką tęsiau toliau.
- Mudu su Milda ieškome vieno tarinio!
Tarinio „Ką veikia“ grupėje kilo bruzdesys – iš savo vietų pakilo du vaikai Lina ir Adomas, tačiau Lina atbėgo greičiau prie mūsų, tad Adomui teko grįžti atgal į savo grupę.
Paskui tokiu pat būdu į Mildos ir Linos, „veiksnio ir tarinio“ komandą pakvietėme dar „pažyminį“, „laiko ir vietos aplinkybes“ bei „skaitvardį“. Šie vaikai rankose turėjo po sakiniams reikalingų žodžių lapelių šūsnius ir laukė kitos užduoties.
Kitas vaikų grupes suformavau prisijungti prie savęs ir paskui prie kitų vaikų grupės keisdamas sakinių dalių eiliškumą: prie „veiksnio“ kviečiau „pažyminį“,“ po to n „tarinį“, „skaitvardį“ ar „vietos ir laiko“ aplinkybes, tarp vaikų kvietimo prisijungti į komandas, dariau atitinkamas pauzes idant išlaikyčiau vaikų dėmesį ir susikaupimą.
Galiausiai liko du vaikai - vienas „skaitvardis“ ir vienas „pažyminys“. Jiems pritrūko sakinio. Šių vaikų veiduose buvo galima pastebėti liūdesio emociją. Buvo galima daryti prielaidą, kad su šiais dvejais mokiniais yra mažai bendraujama klasėje, kad jie gali išgyventi emocinį sumišimą, gali užsisklęsti ir nepritapti grupėje, bet čia, šioje veikloje reikėjo pozityvių sprendimų, idant du mokiniai neužsiliktų visos klasės sukurtoje situacijoje.
- Likusios sakinio dalys gali pačios nuspręsti prie kurios komandos nori prisijungti. Šie du mokiniai yra „sakinio dalių pasiskirstymo“ užduoties laimėtojai. Visos užduoties metu vaikai niekur neskubėjo, sugebėjo išlaukti savo eilės ir dabar gali naudotis nugalėtojų teise - pasirinkti bet kokią norimą komandą.
Šis edukacijos posūkis pasirodė netikėtas net ir prie stalo sėdinčiai mokytojai. Ji kone pirmą kartą pakėlė akis nuo taisomų užduočių ir įsistebeilijo į auklėtinius. Užduotyje likę paskutiniai vaikai pasirinko savo grupes ir mokiniai laukė, ką reikės daryti toliau.
Pasakiau, kad kiekvienoje grupėje yra pagrindinės sakinio dalys ir mokiniai, bendraudami tarpusavyje iš rankose turinčių lapelių privalo sudėti bent penkis sakinius. Naujai surinktų sakiniuose esančios žodžių galūnės, vienaskaita ar daugiskaita gali keisti, taip pat galima patiems pridėti reikiamus sakinių dalių jungtukus.
- Jei iš turimų žodžių kalbėdamiesi surinksite tokį sakinį kaip „Penktadienį Šiauliuose dvi karvės keliavo į Mėnulį“ jis bus labai tinkamas.
Dažniausiai po panašių nelogiškų, nepripažintų, kasdienėje mokymosi aplinkoje garsiai sakomų sakinių kategorijai nepriklausiančių sakinių pasakymo garsiai ir paraginimo galvoti panašius, mokinius pagauna trumpas, bet stiprus kūrybiškumo pliūpsnis. Vaikai azartiškai ima ieškoti įvairių žodžių, juos jungia į frazes, kuria alogiškus sakinius bei kaskart juos įgarsindami vienas kitam vis garsiau juokiasi, suprasdami teksto turinio įvairovę.
Pasitaiko atvejų, kad tekstas tampa „ribinis“ - jis ima balansuoti ties „nešvankumo“ riba. Atsiranda žodžiai „šūdas“, „myžti“, legalizuojamas alkoholis ir rūkalai, gimsta tokio tipo sakiniai kaip pavyzdžiui, „Marytė penktadienį tualete šiko gražiai“, bet užduoties nuotaika ir išmonė niekur nedingsta. Aišku, išgirdę tokio tipo sakinius mokytojai stojasi piestu: užsipuola vaikus sakydami, kad tokių dalykų jie nemokė, ima gėdinti juos prieš visą klasę, kartais pradeda šaukti, gąsdinti tėvų vizitais į mokyklą, prastais įvertinimais ir ilgalaikėmis nuobaudomis.
Iš pirmo žvilgsnio nekaltas vaiko ar vaikų grupės „pamandravojimas“ prieš kitus tampa visos grupės be gailesčio kertančiu Damoklo kardu, o likusios žaizdos dar ilgai negyja.
Ragindamas mokinius ieškoti neįprastų žodžių junginių sąskambių vaikštau plonu ledu. Ne kartą esu išgirdęs tualeto kategorijos sakinių ( Mėnulyje tankai šaudė šūdais ir myžalais), ne kartą po tokių pasakymų esu raminęs mokytoją, bet visuomet leidžiu mokiniui įgarsinti savo darbą.
Ir tą kartą Kaune nutiko identiškas dalykas. Viena grupė tarp penkių sakinių įrašė vieną sakinį „Kiškis name kakoja“. Mokytoja ištarė Aido vardą, dar norėjo kažką pridėti, bet įsiterpiau sakydamas, jog čia šioje užduotyje įvyko natūralus kūrybinis procesas, o dabar vykdysime atranką – iš visų parašytų paliksime tik vieną sakinį.
Bet iki to užduoties etapo reikia atlikti dar du didelius darbus - pirma, padėkoti savo komandos nariams, kad dirbo kartu, antra, sustoti rato viduryje.
Kai ir šie reikalai buvo padaryti, ėmiausi naujų grupių formavimo tikslo. Paprašiau mokinių sustoti eilute pagal konkrečią tvarką - sustokime į eilę laikydamiesi savo gimimo mėnesių tvarkos: pirmi stoja sausio mėnesį gimę mokiniai, paskui – vasarį ir taip toliau. Mokinių eilė baigiasi ties gruodžio mėnesiu.
Patikslinau:
- Po jūsų kojomis yra patiestas nematomas ilgas kalendorius. Jo pradžia yra ties rašymo lenta, o pabaiga - kitoje klasės pusės, prie sienos. Prie rašymo lentos pažymėtas sausis, o klasės gale kalendorių uždaro gruodžio mėnuo. Kiekvieno vaiko užduotis atsistoti į tą vietą kalendoriuje, kuriame mėnesyje jis yra gimęs.
Užduočiai paskyriau dvi minutes laiko ir atsitraukiau.
Iš patirties žinau, kad laiko dažniausiai pritrūksta ir, kad mokytojai, neapsikentę elementarios užduoties atlikimo tvarkos, patys ima vaikus už parankių ir stato į tam tikras vietas ir tokiu būdu bando padėti procesui. Užsiėmimų metu dažnai prašau leisti vaikams veikti. Veikimo kaina yra matuojamas laiku, tačiau rezultatai būna stulbinantys.
Dažniausiai trečių – ketvirtų klasių vaikai patys susireguliuoja ir randa vietos menamame kalendoriuje. Pasitaiko atvejų, kai keletas mokinių imasi lyderystės ir sustato bendraklasius norima tvarka. Būna, kad dalis mokinių sustoja, o kita dalis niekur neskuba ir tik, antrą, trečią kartą priminus užduotį vaikai galiausiai ją įvykdo. Tačiau skaudžiausia realybė suvokiama tuomet, kai vienas ar keli vaikai nežino savo gimimo mėnesio ir į patikslinamuosius klausimus, „kai yra švenčiamas gimtadienis vis dar yra sniego? o gal gimtadienio metu nereikia labai šiltų rūbų kaip žiemą? Gal nereikia gimtadienio metu eiti į mokyklą? Ir pan.“ tiesiog neturi atsakymo.
Tokie atvejai yra neturi geografinio ribojimo - „užuomaršų“ vaikų pasitaiko tiek šalies didmesčiuose, tiek Lietuvos pasienio teritorijoje. Ir būtent tokiose situacijose geriausiai gelbsti mokytojai. Klasės auklėtojai arba mintinai žino vaikų gimtadienius, arba gali juos patikrinti užrašuose.
Kaune „užuomaršų“ nepasitaikė. Trečiokai po ganėtinai intensyvaus bruzdesio sustojo į eilutę. Klasė buvo tiek ankšta, kad gyva eilė jungė rašymo lentą su klasės gale stovinčia daiktų spinta. Anapus vaikų buvo išėjimas, šiapus – aš, mokytoja taisanti namų darbus ir Matas vis dar atlikinėjantis užduotis.
Paprašiau pasitikrinti vaikų, ar visi sustoję jiems kalendoriuje priklausiančioje vietoje.
- Sakysiu, mėnesių pavadinimus, o jūs pakelsite rankas. Taip matysime, ar mūsų gyvame kalendoriuje neįsivėlė vaikiškoji klaida. - paaiškinau tolimesnę veiksmų seką.
Pradėjome patikrą. Kas gimę sausį – pakelkite rankas. Rankos pakilo viršun. Kas gimę vasarį...kas gimę kovą... balandį... gegužę...
Dažnokai pasitaiko atvejų, kad vaikai sumaišo mėnesius ir atsistoja bet kur, tačiau ši klasė buvo sustojusi tinkama tvarka. Naujų grupių sudarymui ir galimų ginčų išvengimui trūko dar vienos užduoties detalės - įtikinamos istorijos. Apie istorijos galią pakalbėsime dar kituose įrašuose, o šioje situacijoje istorija buvo tokia:
- Pasaulyje yra tokios mokslininkų, tyrėjų, analitikų profesijos. Šie žmonės daug skaičiuoja, lygina, eksperimentuoja ir daro patirtimis grįstas išvadas. – stovinti grupė įdėmiai klausėsi. – Kartais, remdamiesi išvadomis, parašo straipsnius, kuriuos kiti žmonės verčia į kitas kalbas ir talpina į įvairiausias interneto svetaines, spausdina žurnaluose ir net knygose. Tuos straipsnius skaito žmonės ir sužinoję kažką įdomaus, pasakoja kitiems. Tai, jums noriu atskleisti vieną paslaptį: yra padarytas toks tyrimas, kad tą patį arba panašų mėnesį gimę žmonės geriau dirba vienoje komandoje. Todėl dabar, klausantis jų rekomendacijų, pasidalinsime į grupes po keturis
Pradėjau skirstyti vaikus nuo sausio mėnesio į grupelės po keturis. Tądien vaikų su Mantu klasėje buvo dvidešimt trys. Po suskirstymo buvo susidariusios trys grupelės po keturis vaikus ir dvi po penkis mokinius.
Vaikams akivaizdžiai nepatiko toks paskirstymas. Grupėse buvo mokinių, kurie norėjo dirbti vienoje komandoje, bet buvo išskirti. Buvo bandoma sakyti, kad nenoriu dirbti su konkrečiu mokiniu kartu, tačiau nepasitenkinimą pavyko numalšinti. Vėl priminiau edukacijos pradžioje ir viduryje pasiektą susitarimą, jog „nesvarbu su kokiais mokiniais teks dirbti, kartu atliekame tik vieną užduotį“ ir keliavome toliau.
Kiekviena grupė atsitiktiniu būdu išsitraukė lapus su surašytais sakiniais. Paprašiau iš mažiausiai ant kiekvieno lapo surašytų bet penkių sakinių išsirinkti bent vieną. Mokiniai tai padarė. Perėjau per grupes ir susirašiau vaikų išsirinktus sakinius. Jie buvo tokie:
1. Šeštadienį penki agurkai skrenda į Marsą ir ten šoka.
2. Dvi kiaulės žaidžia įdomius žaidimus ir žiūri „Netflixą“.
3. Prieš tūkstantį metų Jonas ir Saulė Egipte rado kosminį laivą.
4. Dešimt vaikų ir šimtas tėvų namuose skaito tūkstantį knygų.
5. Ilgas ir gražus šuo Kaune sugraužė du šimtus dvidešimt du kaulus.
Buvo ir kitokio, „tualetinio“ tipo sakinių, bet juos paprašiau grupių pakeisti į labiau bendram komandiniam darbui tinkančius.
Kai sakiniai buvo išsirinkti, mokiniai turėjo per minutę, remiantis pirmuoju bendrai grupėse išrinktu sakiniu išplėsti istoriją. Kalbos liejosi laisvai ir vėl visuotinis klegesys atkreipė klasės auklėtojos dėmesį, kuri garsiai tardama vardus tildė įsijautusius mokinius.
Perklausiau, ar visi sugalvojo trumpas istorijos – pasigirdo tik teigiami atsakymai. Perklausiau, ar galime keliauti toliau, ar esame pasiruošę sunkiai, bet kūrybiškai ir linksmai padirbėti. Vėl pasigirdo pritarimo balsai.
Tuomet padalinau kitai užduočiai reikalingas priemones. Kiekviena grupė gavo po didelį lapą, taip pat užduočiai reikėjo rašymo ir spalvinimo priemonių. Paprašiau lapą padalinti į šešis langelius. Vėlgi - parodžiau, kaip tai daroma ir mokiniai pasekė pavyzdžiu.
- Turite išsirinkę vieną sakinį. Tas sakinys yra istorijos, turinčios dėstymą ir pabaigą pradžia. Kiekvienos grupės užduotis istoriją paversti į vaizdinius ir sukurti šešių langelių trukmės komiksą. Užduočiai atlikti turime penkiolika minučių.
Išgirdus užduotį, pirmoji sukluso mokytoja. Transformuoti tekstą į vaizdinį nebuvo įprasta užduotis, tad ir smalsumas, kaip sekasi mokiniams paskatino ją veikti. Mokytoja vaikštinėjo prie vaikų grupelių ir žiūrėjo, kaip jie pasiskirsto užduoties darbais.
Dažniausiai perkeliant tekstą į vaizdinį, padaroma daugiau langelių, nei yra vaikų. Taip ne tik sukuriama asmeninė erdvė atsiskleisti, bet ir skatinama visos grupės atsakomybė. Jei vaikas užpildo savo langelį ir mato, kad dar vienas yra laisvas, gali įsitraukti į užduoties pabaigimą ir daugiau padėti grupei.
Pildant visų atsakomybei paliktą langelį, iškyla daug nesusipratimų: vaikai negeba pasiskirstyti vaidmenų grupėje, vienas ar dviese imasi lyderystės ir padaro užlopo grupės skyles, grupė tiesiog pamiršta papildomą langelį ir vietoje šešių istorijos fragmentų nupiešia tiek penkis.
Kitas šios užduoties iššūkis – piešimas. Vos tik išgirdę, ką reikės padaryti, vaikai ima skųstis, esą jie nesugeba piešti. Daugiausia berniukai atsitraukia nuo šios užduoties, o mergaitės kurdamos vaizdinį dažnai naudoja pieštuką ir trintuką. Pradžiai nusipiešia kontūrus, paskui juos taiso, trina ir vėl piešia bei taip „degina“ užduoties laiką. Susidurdamas su šiuo iššūkiu visada pasakoju asmeninę geriausio piešėjo istoriją.
Vieną kartą, kai dar mokiausi tokioje klasėje kaip ir jūs, nusprendžiau nupiešti žmogų. Daug galvojau, ilgai ieškojau pavyzdžių, koks turėtų būti mano piešiamas žmogus ( imu į rankas pieštuką ir baltą popieriaus lapą). Žiūrėdavau klasės draugų piešinius ir juos kopijuodavau. Neslėpsiu dažnai taip darydavau. Ir taip išmokau piešti žmogų. Pradedu dažniausiai piešinį nuo galvos (pasakoju ir piešiu žmogaus siluetą), tuomet kūnas, rankos, kojos ir galiausiai baigiu kiekvieną šedevrą plaukais ir šypsena.
Visada žavėdavausi savo piešiniu, kartais jį pasikabindavau virš lovos, ar nešiodavausi kuprinėje. Jis man buvo ypatingai brangus. Piešimo įgūdžio nepamiršau ir suaugęs. Ir dabar, pasakodamas jums šią istoriją, nupiešiau dar vieną šedevrą, kuriuo pasidalinsiu. (Šioje vietoje parodau savo darbą).
Devyniais su puse atvejų iš dešimties po piešinio parodymo, pasigirsta juokas ir lengvas sumišimas. Net ir didžiausias klasėje esantis savo gebėjimus nuvertinęs vaikas supranta, kad gali nupiešti geriau.
Mano piešinys atrodo taip: (apskritimas atstojantis galvą, pagaliukai, rankos ir kojos iš pagaliukų).
Šia istorija su mokiniais dalinuosi turėdamas keletą tikslų: nebijoti džiaugtis bet kokiu savo darbu; siekdamas sumažinti tarpusavio konkurenciją; norėdamas įgalinti visus vaikus veikti užduoties metu; prašydamas nesiekti tobulumo ten, kur jo nereikia.
Yra sudėtingoji šio pasakojimo pusė. Pasitaiko, kad mokiniai pamato piešinio pavyzdį, jį sulygina su užduoties standartu ir visuose komikso langeliuose įvairiais dydžiais atsikartoja rodytas žmogeliukas. Tai nėra blogai! Svarbu, kaip mokiniai dirbo, kiek jie įsitraukė į veiklas ir kaip pasiskirstė užduoties vaidmenis.
Kiekvienoje užduotyje naudoju vieną nekintamą elementą - laiką. Šiuo atveju, komiksui sukurti buvo skirta penkiolika minučių. Užduoties laiką padalinau trimis lygiais intervalais. Kas penketą minučių prieidavau prie kiekvienos grupės, paklausdavau, kaip sekasi ir primindavau, jog užduoties laikas negailestingai tiksi.
Tokiu būdu galėjau grupių koncentraciją išlaikyti procese. Aišku, buvo įtampos. Vaikai, sužinoję, kad užduoties laikas mažėja, o lapas vis dar tuščias iškart imdavosi realaus darbo. Ypatingai tai jautėsi paskutiniame užduočiai skirtame laiko fragmente. Iš pirmo žvilgsnio tyleniai mokiniai, tapdavo grupės lyderiais ir skatindavo bendramokslius įsitraukti į veiklą.
Buvo ir tokių, kurie dar net nepasibaigus laikui aiškindavo man, kad nespės padaryti taip, kaip sumanė, o bet kaip daryti nenori. Perfekcionizmas ir klaidų eliminavimas ėmė viršų. Dalyviai patyrė įvairias būsenas - nuo greito susitarimo, iki ašarų. Bet ir mano tikslas buvo toks: sukurti kontroliuojamos erdvės su kiekvienam įveikiama įtampa, procesus ir stebėti, kaip mokinys geba susitvarkyti su stresu ir patiria laimėjimą.
Nuskambėjus laikrodžiui, paprašiau vaikų su darbais grįžti į rato vidurį, apverstus komiksus pasidėti prie kojų ir pasiruošti jų pristatymui. Mokiniams pasiruošus, perspėjau, kad rato vidurys ir darbai gulintys šalia kojų yra deganti zona. Piešinių kelti ir slėptis už jų nereiks. Pasakojantieji tiesiog apverčia lapą, paguldo jį taip, kad už jo sėdintiems darbas matytųsi aukštyn kojomis, o tuo tarpu likusieji į jį galėtų žiūrėti įprastai. Mokiniai pasakodami apie savo komiksą, jo neužstoja ir nerodo rankomis apie ką kalba.
- Darbus pristatysime šitaip: kiekvienai grupei yra skirta viena minutė laiko. Grupė pasakoja savo darbą, visi kiti – klausosi. Pasibaigus minutei, kiti gali užduoti klausimus. Kai klausimai baigiasi dar keletą jų užduodu pats, ir paskui grupė pati sprendžia, kas pasakoja toliau.
Kaip dirbsime buvo aišku visiems. Netgi nereikėjo raginti, kokia grupė bus pirma - kelios mergaitės parodė pavyzdį. Klasė pavyzdingai laikėsi pristatymo struktūros. Pasakojimo trukmė daug kam kėlė iššūkių, bet besiklausančiųjų klausimus teko stabdyti.
Klausymo ir girdėjimo pradmenys buvo puikūs! Kaip ir grįžtamojo ryšio pirmieji žingsniai. Tik tuo šaukštu medaus statinėje liko vargšelis Matas visą užsiėmimą prastebėjęs iš šono ir mokytoja balsu tildanti procesu besidžiaugiančius vaikus.
Pavyko pasiekti ir pabaigą, bet nuo pusės kas antrą trečią žodį teskaičiau. Varomoji jėga buvo smalsumas, labai rūpėjo sužinoti, kaip baigėsi Mato istorija. Liūdna realybė, sakyčiau :( Nors tikėjausi, kad galiausiai ir jam pavyks prisijungti...