Jie taip pat baigs mokyklą. Pirmo įspūdžio galia #4
Istorijos iš Lietuvos mokyklų, padedančios pažinti vaikų ir savo gebėjimus.
Esu kuriantis praktikas, turiu galimybę tyrinėti įvairaus amžiaus moksleivių minkštuosius gebėjimus - komandinis darbas, asmeninis augimas, lyderystė, grįžtamasis ryšys. Mėgstu fiksuoti vaikų ir savo patirtus išmokimus ir iš jų mokytis.
Žemiau yra istorija apie pirmo įspūdžio svarbą dirbant su grupe
Pirmo įspūdžio galia
Pirmo įspūdžio iš antro karto nepadarysi. Tyrinėjant mokinius šią tiesą sau esu patvirtinęs tiek kartų, kad paskui nustojau skaičiuoti.
Kartais net neįsivaizduojame, kiek yra svarbios pirmos susitikimų minutės, kas jose įvyksta, kiek įtakos jos turi tolimesnei užsiėmimo eigai ir sklandžiam darbui. Jei per pirmas tris - penkias minutes nesugebėsime susirinkti grupės energijos ir ją skaidyti taip, kaip mums norisi - tikėtina, kad produktyvus susitikimas žlugs ir įgis visai kitą pavadinimą „Atbūvimas dėl pliuso“.
Jei susitikimą pradėsime nuo įprasto pasisveikinimo, paskui pereisime prie pasakojimo apie save, ką veiksime, kodėl reikia čia būti - devyniais atvejais iš dešimties jau trečią savo monologo minutę grupėje rasime nuobodžiaujančius žvilgsnius ir paslėptą, vis dar užgniaužtą, tačiau ieškanti ištrūkimo, norą paimti telefoną į rankas.
Jei laiku nesuvaldysime šių procesų - mums šakės!
Dirbdamas su grupe nuolat prašau didesnės erdvės ir mokiniams renkantis į aktų ar konferencijų salę, kovojant dėl ratu išdėstytų vietų, laukiant skambučio į užsiėmimą, fiksuoju jų laisvo laiko leidimo būdą. Nereikia būti dideliu orakulu, kad sau įvardyčiau, jog beveik visą laisvalaikį mokiniai išnaudoja su telefonu rankose.
Tai matydamas, sau visada susideda idealų šių laikų pirmų minučių su paaugliais darbo scenarijų.
Skambutis. Užsiėmimo pradžiai.
- Padėkite telefonus į šoną, nieko šiuo metu ten svarbaus nėra, - pradedu pasakojimą. – Prieš einant į susipažinimą, kas aš ir ką mes veiksime, maga užduoti keletą klausimų, o po jų ir spręsime kaip dirbsime. Ar gerai?
Visais atvejais mokiniai susitinka su šiomis žaidimo taisyklėmis ir leidžia įtraukti į susipažinimo etapą.
- Pakelkite rankas tie arba tos, kurie arba kurios šiandien tik tik atsibudę ir dar neišlipę iš lovos, paėmė į rankas telefoną ir pasitikrino bet kokį socialinį tinklą? - pradedu klausinėti ir šis klausimas pakelia į orą didžiąją dalį rankų.
- Pakelkite rankas tie arba tos, kurie arba kurios šiandien atėję į mokyklą iki šio mūsų užsiėmimo pradžios telefonu pažaidė bet kokį kompiuterinį žaidimą.
Vėl pakyla didžioji dalis rankų.
- Pakelkite rankas tie arba toks, kurie arba kurios žaidžia „Roblox“.... „Minecraft“.... „Fortnite“...“Csgo” (Counterstrike)... PubG.....LoL („League of Legends“)...
Vis vardiju populiarius žaidimo pavadinimus ir mokiniai kilnoja rankas bei kaskart ties naujai išgirstu kompiuterinio žaidimo įvardijimu šypteli ar nusijuokia. Dažnai atsiranda ir tokių, kurie patys pasako kokio žaidimo pavadinimą ir man lieka jį tik pakartoti. Šiek tiek apšilęs pereinu prie kitų klausimų.
- Pakelkite rankas tie arba tos, kurie arba kurios prie kompiuterio ar telefono nieko neveikdami praleidžia dvi valandas per dieną?
Šioje vietoje dažniausiai būna nuostaba ir po to pasipila mokinių varžymasis: „aš praleidžiu keturias.... aš tai šešias..... aš tai visą vakar ir miegoti einu apie pirmą antrą nakties... o aš savaitgalį tinkle geiminau dvi dienas.“
Stebiu ir fiksuoju, kaip paprastai laiku suformuluotas klausimas leidžia tiksliai susirinkti informaciją ir suprasti su kokia grupe teks dirbti.
Pokalbiui rimstant užduodu dar vieną klausimą.
- Pakelkite rankas tie arba tos, kurie arba kurios per savaitę perskaito vieną knygą.
Dažniausiai klasėje pakyla iki trijų rankų, nors šioje klausimo kategorijoje dominuoja „baltos varnos“ sindromas – yra vienas žmogus, kuris nedrąsiai pakelia ranką. Devyniais atvejais iš dešimties tai būna mergina.
Padėkoju už drąsą ir keliauju toliau.
- Pakelkite rankas tie arba tos, kurie arba kurios per mėnesį perskaito vieną knygą?
Geriausiu atveju grupėje atsiranda koks trečdalis periodiškai skaitančių mokinių. Dėkoju jiems ir keliauju giliau. Stadijoje, kai grupėje atsiranda mažuma, nuolat dėkoju mažumai už drąsa, tokiu būdu apsaugodamas nuo galimų patyčių.
- Pakelkite rankas tie arba toks, kurie arba kurios atėjo į šį susitikimą ir vis dar jaučia baimę?
Dažniausiai grupė pasiskirsto į du trečdalius nebijančių ir vieną trečdalį vis dar neįsidrąsinusių.
- Pakelkite rankas tie arba toks, kurie arba kurios atėję į šį užsiėmimą manė, kad nieko nereikės dirbti, galės ramiai sėdėti, o progai esant ir panaršyti telefone?
Atsiranda keli mokiniai, kurie kilsteli rankas. Šioje vietoje suprantu, kad būtent su šiais užsiėmimo dalyviais galiu turėti daug reikalų, kad būtent jie dažniausiai testuos kantrybės ir drausmės linijas bei diegs savo taisykles. Matydamas kiek jų yra, kur jie yra įsitaisę rate, kaip jie tarpusavyje bendrauja, įsidemiu ir užsirašau jų skaičių, idant paskui, klasę skirstydamas į keturių – penkių asmenų komandas, nesudėčiau visus į vieną būrį. Gali atsitikti taip, kad dalis jų dirbs kartu, bet žymėdamasis potencialią grėsmę, visada žinau, jog turiu būti budrus.
Tokiais klausimais įeidamas į kontaktą su grupe, susirenku jų dėmesį, sužinau kai kuriuos jų pomėgius, netiesiogiai parodau, kad mūsų domėjimosi laukas, pavyzdžio atveju, yra bendras bei išsikristalizuoju menamus iššūkius. Toliau galiu keliauti į susitarimų ir tiesioginių užduočių atlikimo fazes.
Klausinėjimo ir rankų kilnojimo metodas susirinkti grupės dėmesį bei energiją veikia puikiai. Kartais, jei grupė yra fiziškai judri ir aukščiau aprašytas būdas nepadeda, iškart einu į žaidimą.
Žaidimas turi būti kuo paprastesnis. Trukmė – kuo trumpesnė, taisyklės suprantamos iš pirmo karto. Žaidimo tikslas - atpalaiduoti grupę ir sukurti teigiamą emociją bei paruošti kūną ir protą intensyviam darbui.
Vienas žaidimų yra paprastas plojimas. Paprašau grupės atsistoti nuo kėdžių, ištiesti rankas į priekį pečių aukštyje, suglausti delnus ir gretai greitai delnus trinti vienas į kitą. Po kelių akimirkų delnai ima kaisti.
Tuomet paprašau ties skaičiumi trys grupei suploti vieną bendrą plojimą. Dažniausiai iš pirmo karto nepavyksta, nes būna grupėje fasilitatorių, šiuo atveju mane, testuojančių mokinių grupė, kurie specialiai užduotį atlieka priešingai.
Plojimą darome iki tol, kol pavyksta. Jei pavyksta greitai ir pastebiu, jog grupė vis dar yra susikausčiusi, paprašau kartoti judesius paskui mane - trinu delnus ir delnais pasiekiu grindis, stebiuosi į viršų ar trinančiais delnais vedžioju įvairias figūras.
Jei ir tai yra padaroma labai greitai, be didesnio emocijų užtaiso ir man susidaro įspūdis, jog grupė yra įsitempusi ir kažko bijanti, atlieku dar vieną žaidimą.
Paprašau dalyvių atsistoti ratu, pečių aukštyje ištiesti rankas, ištiesti dešinės rankos delną, kairės rankos pirštus sugniaužti į kumštį, tada palikti tik ištiestą smilių.
Tuomet kairės rankos smilių pakišti po dalyvio iš kairės dešinės rankos ištiesta plaštaka. Jį vadinu stogeliu. Jei šioje vietoje yra nesuprantam užduotis, paprašau mokinius iš rankų suformuoti grybukus: dešinė ranka stogelis, kairė – kotelis.
Kuomet struktūra sukurta, paaiškinu, kad ties skaičiumi „trys“, su dešine ranka (ta, kurios delnas ištiestas) reikia sugriebti kaimyno pirštą „kotelį“. O kairė ranka turi būti traukiama žemyn.
Fizinis dalyvio veiksmas yra toks: dešinė ranka gaudo, kairę su ištiestu pirštu staigiai traukiasi žemyn. Kairė kūno pusė svirsteli žemyn, dešinė gaudo kitą pirštą.
Žaidimo atlikimo procesas yra žaismingas ir greitas. Matydamas, jog grupė pameta dėmesį, paprašau pakeisti rankas vaidmenimis. Paskui perleidžiu vadovavimą grupei kitiems ir nuolat stebiu, kaip mokiniams pavyksta išbūti „čia ir dabar“ žaidimo vedančiajam skaičiuojant nuo vieno iki trijų. Arba tiesiog padarius ilgą pauzę pasakant „tris“ ir sulig žodžiu griebiant kito pirštą į saują.
Esu akylas ir priekabus, fiksuoju proceso detales, kai grupė neišbūna iki „trijų“, kai kažkas laukimo metu sugriebia dalyvio pirštą, visada kalbu apie išlaukimą, dėmesio koncentraciją ir lūkestį, kurį susikeliame nebūdami procese, pamiršdami „čia ir dabar“ galią.
Po šių žaidimų su grupe pradedu gilesnę susipažinimo fazę, žinodamas, jog toks įsižeminimas padės lengviau rasti bendrus susitarimus su dalyviais ir tikėtina, kad užsiėmimo metu nekrisime į išsiblaškymo, chaoso, energijos ir emocijų praradimo duobes.